Su liūdesiu pranešame, jog šių metų, kovo 18 d. Lietuvos skautų sąjungos naujiesiems skautininkams duodant įžodį į Amžinybę iškeliavo mūsų brolis, skautininkas, fizikos mokslų daktaras, aktyvus visuomenininkas, publicistas dr. Julius Šalkauskas.
Julius Šalkauskas gimė 1931 m. gegužės 11 d. Kaune garsioje prof. Stasio Šalkauskio ir Julijos Paltarokaitės-Šalkauskienės šeimoje. Be gausybės lietuvių, rusų ir anglų kalba publikuotų fizikos srities straipsnių J. Šalkauskas rašė gamtos dėsnių, mokslo ir tikėjimo, tautinės kultūros ir istorijos, skautybės temomis, išleido prisiminimus apie savo tėvą filosofą prof. Stasį Šalkauskį.
Dr. Julius Šalkauskas ne tik paliko gausų raštų palikimą, bet ir savo paties pavyzdžiu ugdė jaunuosius jūrų skautus. Jiems parengė buriavimo vadovėlį. Nuo 2009 iki 2017 metų vadovavo Lietuvos Skautų Sąjungos Akademiniam skautų sąjūdžiui, rengė mokslo populiarinimo seminarus, rengė skautų organizacijas turėjusį suvienyti tinklapį www.skautybe.lt.
J. Šalkauskas aktyviai dalyvavo Fizikos instituto Sąjūdžio grupės veikloje, Sausio 13-osios įvykiuose, įvairiuose tradicinės kultūros ansambliuose. Buriavimas, keliavimas, kraštotyrinių ekspedicijų organizavimas, tautosakos rinkimas buvo b. Juliaus gyvenimo dalis.

Lietuvos skautų sąjunga reiškia nuoširdžią užuojautą brolio Juliaus žmonai Ritonei Šalkauskienei.

fotografo Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos

Dr. Julių Šalkauską prisimenant

„Prisimeldžiau, o Viešpatie! Dabar tyliu
Ir tylinčio manęs Tu pasitikt ateisi
Balutėm blizgančiu pavasario keliu.“
Antanas Maceina

Prieš mėnesį, saulėtą pavasario dieną, kai Vilniuje dviejų skautų organizacijų nariai rinkosi į suvažiavimus, vidudienį, kada jaunieji Lietuvos skautų sąjungos vadovai tirpstančio sniego upeliais ir balutėm blizgančiu keliu kopė į Trijų kryžių kalną duoti skautininko priesaikos, Viešpats pasišaukė ir pasitiko kilnų Lietuvos valstybės sūnų, mokslininką, sportininką, tradicinės lietuvių kultūros puoselėtoją, visuomenės veikėją, publicistą, vyr. skautininką dr. Julijoną Stanislovą Šalkauską.
Tą šviesią kovo 18 dieną, netekome tikro grynuolio – nuoseklaus patrioto idealisto, inteligento, tikro kataliko ir tikro skauto optimisto. Tai visuma išsiugdytų savybių, kurios yra būtinos pilnutinei asmenybei, kaip ją kažkada apibrėžė velionio tėvas, garsus tarpukario filosofas ir pedagogas prof. Stasys Šalkauskis.
Brolis Julius, kaip į jį kreipdavosi dideli ir maži skautai, buvo tikras pilnutinės asmenybės pavyzdys, kuriame dvasia, siela ir kūnas rado savo paskirtį ir išsipildymą.
Skautininkas suvokė, kad be kūno ir valios jėgų stiprinimo jokie didesni darbai negali būti nuveikti. To jis mokė jaunuosius skautus, ir tuo gyveno pats, dažnai keliaudamas, slidinėdamas, buriuodamas, kasdieną darydamas mankštą. Net paskutinėmis valandomis ligos palaužtame kūne švytėjo per gyvenimą išlavinta valia, dar jos pajėgomis velionis stengėsi iš nebūties išplėsti trupinėlį laiko, todėl vis tiek sportavo, kad gal būt sustiprėjus raumenims dar pajėgtų nueiti į Šv. Mišias ar į Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių biblioteką, kurios nuolatiniu skaitytoju buvo kone visą gyvenimą.
Bibliotekos, kasdienis skaitymas, fizikos mokslas (jo aktualijas sekė iki pat mirties), filosofija, politika, kultūrinis gyvenimas, muzika (jaunystėje griežė smuiku simfoniniame orkestre, vėliau rinko, tyrinėjo ir dainavo liaudies dainas įvairiuose ansambliuose), daugybė parašytų straipsnių nuo plazmos fizikos iki pedagogikos, nuo atsiminimų iki šalies politikos problemų analizės, tai – vis plačiai išlavintos sielos pajėgos.
Brolis Julius visada akcentuodavo, kad neužtenka būti intelektualu, išsiugdžiusiu protą, bet reikia tapti inteligentu – proto pajėgas nukreipiant pagal aiškias moralines nuostatas ir jį naudoti tarnavimui Tėvynei ir kiekvienam greta esančiam. Šią nuostatą velionis perėmė iš savo tėvo prof. Stasio Šalkauskio ir stengėsi perduoti ateinančioms kartoms.
Sielos pajėgų lavinime be proto ir moralės dar svarbus vaidmuo tenka estetikai, brolis Julius ypač vertino liaudies dainas, kurias geriau suprasti jį mokė jo mamos draugė garsi etnomuzikologė prof. Jadvyga Čiurlionytė. Kiekvienais metais per Trijų karalių šventę, jo namuose rinkosi draugai dainuoti liaudies dainų, ir šis dainavimas iki vėlumos visada baigdavosi psalme „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, simboliška, kad ši psalmė skambėjo ir atsisveikinant su broliu Julium prieš pat išsiskirstant po gedulingų pietų. Psalmės žodžiai visiškai atspindėjo tą katalikišką tradiciją, kuria ir brolis Julius tikėjo. Kiekvieną vakarą prieš eidami miegoti jiedu su žmona vienas kitą palaimindavo peržegnodami ir visada buvo pasiruošę atsiliepti į Viešpaties kvietimą. Mirtis brolį Julių ištiko namuose prieš tai dar kartą susitaikius su Dievu. Prieš pat mirtį žmonos padedamas fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskas dar pasėdėjo prie savo darbo stalo ir tikriausiai mąstė apie gyvenimo ir būties prasmę.
Kad galėtų paskutinį kartą atsisveikinti su mokslo šventove brolis Julius buvo pašarvotas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios koplyčioje, čia jo pagerbti rinkosi giminės, draugai, bendraminčiai, stovėjo skautų garbės sargyba, skambėjo vargonai, į dangų kilo giesmės. Šv. Mišias už velionį aukojęs arkivyskupas Gintaras Grušas akcentavo gyvąją dvasią, kuria švietė brolis Julius. Brolis iki pat mirties neprarado tos dvasios jaunatvės ir smalsumo, noro suprasti ir žinoti. Ši amžinosios jaunystės dvasia padėjo velioniui taip lengvai bendrauti su jaunimu, dirbti Lietuvos skautų judėjimui. Skautai pripažino ir gerbė šį savo vadovą, buriavimo mokytoją, akademinių mokslo populiarinimo seminarų organizatorių. Ypač graudus, širdį spaudžiantis jų atsisveikinimas su savo broliu buvo prieš pat velionio karsto išnešimą sugiedota tradicinė skautiška giesmė „Ateina naktis“. Susikabinę sukryžiuotomis rankomis skautai giedojo: „Ateina naktis, saulė jau nuslinko, nuo kalnų, nuo miškų, nuo laukų. Saldžių sapnų! Užmiki. Dievs yr čia“. Ir tikrai Viešpats visada buvo kartu, juk tiek jėgų ir pastangų reikėjo broliams skautams palydint savo brolį vyr. skautininką Julių į paskutinį žygį, jie nešė brolio karstą į aukštą apledėjusį, akmenuotą kalnelį Antakalnio Saulės kapinėse. Nors suplukę, bet neprarasdami vilties ir pritardami kun. Sauliaus Bužausko vedamai giesmei broliai kilo vis aukštyn ir štai pagaliau viršūnė – šeimos kapas, kuriame velionis atsigulė amžinojo miego kartu su motina Julija Paltarokaite – Šalkauskiene ir krikšto tėvais prof. Kaziu Šalkauskiu su žmona.
Atsisveikinant prie karsto gražiai liejosi šviesūs atsiminimai apie velionį, skautų lūpose suskambo brolio Juliaus mylėto poeto Vytauto Mačernio eilėraštis, kurį prieš mirtį velionis dar mokėsi atmintinai. Poeto eilėse atgijo tai, kuo brolis Julius gyveno ir kuo tikėjo „<…>Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda. / Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.<…>“. Vėliau skambėjo Tautinė giesmė, kurios žodžių tiesa buvo plienu įsilydžiusi brolio Juliaus širdyje, juk jis, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio ordino „Už Lietuvos laisvę“ kavalierius, visą gyvenimą sielojosi ir dirbo vardan gražesnės Tėvynės rytdienos.
Nors br. Juliaus gyvybės žvakė užgeso, tačiau jos šiluma visada pasiliks ir toliau šildys iš jo rašytų straipsnių, atsiminimų knygos „Prasmės beieškant“, o gyvenimo pavyzdys ir toliau bus atrama ugdantiems pilnutines asmenybes ir gyvenantiems pagal skautišką priesaiką – tarnaujant Dievui, Tėvynei ir artimui bei būnant pavyzdžiu kitiems.
Brolis Justas Arasimavičius.
Lietuvos skautų sąjungos Akademinio skautų sąjūdžio dr. Jono Basanavičiaus draugovė.

Ateinantį trečiadienį (2018-04-18) 18.30 Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Šv. Kazimiero koplyčioje už velionį bus aukojamos šv. Mišios.

KAS YRA SKAUTYBĖ?

Skautybė yra 1907-1908 m. R.Baden-Powellio sukurta jaunimo neformalaus visapusiško lavinimo ir auklėjimo bei aukėjimosi sistema ir metodika, siekianti išugdyti pilnutinį žmogų – tvirtą dvasiškai ir fiziškai, idealistą, tikintį į Visatos Kūrėją, atsparų bet kurioms pasaulyje plintančioms blogio apraiškoms, riterišką altruistą, pasiruošusį padėti kiekvienam  sutiktam vargstančiam  ar skriaudžiamam žmogui ir darniai sugyvenantį su socialine bei gamtine aplinka. Skautybė kiekvienam skautui priėmusiam įžodį, t.y. prisiekusiam šioms pamatinėm vertybėm, turi tapti jo viso gyvenimo ir veiklos principais nepriklausomai nuo jo amžiaus. Skautybė įgyvendinama skautų organizacijose
Skauto ugdymo metodas pagrįstas laisvu asmens apsisprendimu ir pasižadėjimu – įžodžiu, turinčiu priesaikos visam gyvenimui prasmę. Stojant į skautus kandidatas prisiekia laikytis įsakų, priesakų ir  savo organizacijos statuto. Skautybėje pirmiausia pratinamasi veikti. Veikla pradžioje organizuojama mažose grupėse – skiltyse, kuriose skatinama atsakomybė, ugdomi sugebėjimai paklusti vyresniems ir vadovauti  jaunesniems bendradarbiaujant su visais. Įveikiant sunkenybes skautų stovyklose, vykstančiose gamtoje, lauko sąlygomis lavinamas charakteris, įgyjama pasitikėjimo savimi,  įsisavinant įvairias skautiškas specialybes pagal skautų polinkius. Naudojamos įvairių veiklos sričių patyrimo bei išsilavinimo programos – patyrimo laipsniai, atsižvelgiant į jų amžių, skautišką specialybę, įsisavinant  reikalingas  žinias ir įgūdžius bei  gebėjimą  tarnauti bendruomenei ir Tėvynei. Jaunesniems panaudojami specialūs skautiški žaidimai. Skilčių vadus – skiltininkus ruošia vyresni ir patyrę skautai – draugininkai (apie LSS vienetus žiūr.LSS vienetai). Turi būti rengiamos ir specialios mokomosios skiltininkų stovyklos. Skautiška veikla daugumoje vykdoma gamtoje atsisakant įprastinių civilizacijos patogumų.  Skautybės siekiai įgyvendinami skautų organizacijose, įkurtose daugumoje šalių. Skautų pasaulyje 2007 m. buvo 38 milijonai skautų, priklausančių skautų organizacijoms, įkurtoms 216 šalyse. Jas apjungia ir koordinuoja dvi skėtinės organizacijos – berniukams ir vyrams WOSM (World Organization of the Scout Movement)  ir mergaitėms ir moterims bei bendroms coedukuotoms skautų organizacijoms WAGGGS (World Association of Girl Guides and Girl Scouts). Skautų organizacijos Lietuvoje veikia nuo 1918 m. išskyrus bolševikinės ir nacistinės okupacijos laikotarpius, kada jos buvo uždraustos. Skautybė buvo sukurta kaip vieningas judėjimas, paremtas beveik kariška drausme ir subordinacija, siekiant bendrų tikslų.  Dabar Lietuvoje veikia apie 10  skautų organizacijų, kurios, ar net kai kurių organizacijų atskiri tuntai, veikia savarankiškai,  nedaug bendradarbiauja tarpusavyje ir neatsiskaito savo organizacijai, kuriai priklauso. Toks skautų organizacijų susiskaldymas kenkia skautybės tikslų įgyvendinimui ir visuomenės požiūriui į Lietuvos skautus.
Skautų puoselėjamos pamatinės vertybės ir principai  išreikšti skautų įžodžiu, šūkiu ir pagrindiniais įsakymais bei priesakais, paprastai nurodomais skautiškų organizacijų statutų pradžioje. LSS taip pat turi specialų Moralinės ir Intelektualinės saviugdos statutą ( žiur.skyrelį „Saviugdos statutas“). Tačiau šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės praktinėje veikloje pagrindinėmis vertybėmis dažnai tampa turtas, asmeninis gerbūvis ir malonios pramogos.  Tai veda prie išglebimo, įsijungimo į įvairias priklausomybes, kurių pasirinkimas šiandien yra labai didelis. Skautybė turėtų būti priešnuodis šioms blogybėms, vedančiomis į tautų ir visuomenių bei valstybių išsigimimą. Todėl  skautai privalo laikytis R.Baden-Powellio nurodytų principų  ir neleistina būtų skautybę  bandyti pritaikyti prie dabar pasaulyje vyraujančių pragmatinių – liberalistinių tendencijų ar panaudoti politiniams tikslams.