Tarpukario Lietuvos legendinio skautų organizatoriaus Prano Žižmaro
110-tosios gimimo metinės
Šiais metais Lietuvos skautų bendruomenė mini tarpukario Lietuvos
legendos, Vilniaus skautų organizatoriaus, Vytauto Didžiojo gimnazijos
mokytojo, visuomenės veikėjo ir Sibiro kankinio Prano Žižmaro
110-tąsias gimimo metines.
Lietuvos skautų sąjungos Akademinis skautų sąjūdis ir Marijos ir
Jurgio Šlapelių muziejus kviečia prisiminti šį garsųjį skautą:
2017m. vasario 2-ąją dieną
17val. kviečiame rinktis prie Žižmaro gyvenamo namo Turgelių gt. 8,
kur skautai trumpai pristatys šio garbingojo Lietuvio istoriją.
18val. Jėzuitų gimnazijos koplyčioje švęsime šv. Mišias už Praną
Žižmarą, mišias aukos kun. Antanas Saulaitis. (įėjimas iš Augustionų
gatvės ir Šv. Kazimiero gatvės kampo).
Vasario 16-tąją dieną
13 val. Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus (Pilies g. 40) kiemelyje
vyks skautų rikiuotė ir iškilmingas vėliavos pakėlimas. Po to –
skautiškos minties sklaida ir skautiška daina. Kviesime pažinti skautų
kasdienybę ir istoriją fotografijų parodoje. Iškilmėse dalyvaus ir
žodį tars istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Nastazija
Kairiūkštytė bei Prano Žižmaro dukterėčia, teatrologė ir rašytoja
Gražina Mareckaitė
Daugiau informacijos apie Praną Žižmarą galima rasti
(http://skautas.lt/pranas-zizmaras) arba Gražinos Mareckaitės knygoje
„Debesų karžygys: arba legenda apie Praną Žižmarą“
(www.azuolas.org/files/Debesu_karzygys.pdf)
…
…
…
…
…
…
…
…
…
Justas Arasimavičius
Ar šiomis dienomis būna riterių?
Sklaidant istorijos puslapius kartais kyla klausimas, kas per žmonės buvo riteriai? Ar šiais laikais, kai esame įsukti į nuolatinį skubėjimą, kovą už būvį, nerimą ir abejones, egzistuoja žmonių riterių? Kas būtų šie antžmogiai?
Atsakyčiau, kad tai skautai. Juk ir skautų globėjas yra Šv. Jurgis – riteris, nuolat kovojęs su blogiu.
Riteriškumas, tai viena iš savybių, kuriomis turi pasižymėti tikras skautas. Juk esame prisiekę tarnauti Dievui, Tėvynei ir padėti artimam. Taip pat visada sąžiningai atliekame pareigas, esame linksmi, susivaldome ir niekada neprarandame vilties. Na ir dar daug daug gražių žodžių reikėtų tarti broliams ir sesėms skautams. O juk taip gera, kai gali į nepažįstamą skautą kreiptis tokiu tauriu žodžiu – broli ar sese… Taip todėl kiekvienas skautas ir laimingas, juk turi tiek daug brolių ir sesių…
Šių metų vasario 2 dieną – Jėzaus Kristaus paaukojimo šventykloje dieną prieš 110 metų gimė vienas garsiausių Vilniaus brolių, tikras riteris, skautų vadas, sporto organizatorius, visuomenės veikėjas ir Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojas Pranas Žižmaras. Visas šio riterio gyvenimas buvo tarnavimas Dievui, Tėvynei ir artimui, kaip ir dera skautui. Ir vargu ar pavyktų surasti tikro skauto pavyzdį, kuriuo jis ir ugdė to meto Vilniaus lietuvius vaikus ir jaunuolius. Šie jei nepražuvo istorijos vingiuose ir išlikę iki šių laikų, bet sulaukę itin garbaus amžiaus su pasididžiavimu ištaria – „Juk aš Žižmaro skautas!“ ir tada jokie fiziniai ar dvasiniai sunkumai yra niekis.
O ar šiais laikais yra tokių skautų? Žinoma, juk riteriškumo dvasios nepajėgi pražudyti jokia pagunda, našta ar aplinkybės. Todėl Lietuvos skautai nelengvai ištrūkę iš mokslų ar darbų rutinos, atsisakę malonumų šį ketvirtadienį (vasario 2 dieną) rinkosi Turgelių gatvėje prie 8 namo, kad pagerbtų savo didvyrį, legendą ir skautiško gyvenimo simbolį Praną Žižmarą. Gal būt, jei šio dvasios galiūno nebūtų nužudžiusi bolševikų pragaro mašina jis būtų įgyvendinęs savo svajonę ir tapęs Lietuvos diplomatų ir toliau tęsęs tokį skautišką tarnavimą Tėvynei. Deja, į Vorkutos mėsmalę jis buvo ištremtas jau 1940 metais su pirmaisiais ir pačiais aktyviausiais. Ir nenuostabu, juk jis buvo sportininkų vadovas, jaunimo dievaitis, nes būdamas gimnazijos mokytoju kovėsi matyt paskutinėje dvikovoje kardais LDK teritorijoje (1938 metais) dėl įžeistos Lietuvos garbės, tad kas gi gali labiau jaudinti Tėvynei tarnauti trokštančio jaunimo vaizduotę.
O nužudytas garsusis skautas buvo žiauriai, kaip savo knygoje „Vorkutos mirties lageriai“ (1997 metais) rašė tremtinys Algirdas Šerėnas, – anot Maksimo Gorkio buvusios gydytojos p. Bliumos – Šangalio ligoninėje gulėjo Vilniaus lietuvių didvyris Pranas Žižmaras, vėliau jis buvo rastas nuskendęs tos pačios ligoninės šulinyje…
Net praėjus daugiau nei 70 – čiai metų po šio skautų dievaičio mirties skautai kasmet renkasi jo pagerbti. Gal jų gretos ir ne tokios gausios kaip anuomet, bet nuolat iš vyresniųjų jaunesni vis atranda savo pasirinkto tarnystės idealą.
Šiais metais prie P. Žižmaro namo Turgelių g. 8 jo pagerbti atėjo skautai iš Lietuvos skautų sąjungos Atžalyno tunto Prano Žižmaro draugovės (vadovaujami draugininko brolio Kasparo Jurkevičiaus), Akademinio skautų sąjūdžio, ir Europos skautų būrio (vadovaujami būrio vado padėjėjo brolio Ugniaus).
Lietuvos skautų sąjungos Akademinio skautų sąjūdžio atstovas brolis Justas trumpai susirinkusiems papasakojo P. Žižmaro istoriją primindamas jo skautų pasirodymą Vilniuje per Tautos patriarcho ir skautų globėjo dr. Jono Basanavičiaus laidotuves (1927 metais), Lietuviškos trispalvės iškėlimą Vilniaus Gedimino pilies bokšte (1928 metais), garsiąją dvikovą (1938 metais) ir dar keletą gražių šio riterio darbų, kurie jį įamžino amžiams. Atsivertęs teatrologės ir Prano Žižmaro dukterėčios Gražinos Mareckaitės knygą „Debesų karžygys. Legenda apie Praną Žižmarą“ (2007 metai) skautas akademikas perskaitė gražią citatą iš lenkų istoriko V.Vielhorskio knygos. Šiam istorikui likimas lėmė su P. Žižmaru susidurti sovietinėje kameroje: „<…> 33 metų lietuvis Pranas Žižmaras, lietuviško sportinio gyvenimo Vilniaus krašte vadovas, mūsų politinis priešas. Garbingas, kilnus, riteriškas ir geras žmogus. Pamilau aš jį.“ Ar įmanoma geriau apibūdinti tikrą riterį?
Taip ir šių dienų skautai, kad ir iš jau minėtos Žižmaro vardo draugovės ištrūko iš gausybės darbų gniaužtų, kad atvyktų ir iškeltų Žižmaro draugovės vėliavą ir kartu su kitais skautais ir jiems prijaučiančiais sugiedotų Tautišką giesmę brangaus Tautos sūnaus atminimui.
Ten pat prie Turgelių gatvės 8-tojo namo atvyko ir jau minėta knygos apie P.Žižmarą autorė ir jo dukterėčia Gražina Mareckaitė. Ji papasakojo paskutines žinias, kurias apie savo dėdę jai pavyko nesenai sužinoti. Minėjime dalyvavę Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus darbuotojai ir direktorė Jolanta Paškevičienė visus susirinkusius pakvietė į iškilmingą skautų rikiuotę Žižmaro garbei šių metų vasario 16 dieną 13 valandą Šlapelių muziejaus kiemelyje. Taip pat muziejuje bus eksponuojama ir skautiškų akimirkų nuotraukų paroda.
Padarę bendrą nuotrauką (fotografavo jau anksčiau minėtų garsaus tremtinio Algirdo Šerėno giminaitis Jonas Šerėnas) skautai ir jų draugai skubėjo į Jėzuitų gimnazijos koplyčią, kur šventas mišias už Praną Žižmarą, jo seserį dvynę mokytoją Veroniką Žižmaraitę-Mareckienę ir visus skautus aukojo kunigas, skautininkas Antanas Saulaitis. Per mišias giedojo čia pat suburtas (skautų ir neskautų) choras, kuris tik įrodė, kad esant gerai valiai ir jaučiant savo darbo kilnumą galima ir kalnus nuversti. Brolis Antanas Saulaitis pamoksle prisiminė savo skautiškąsias stovyklas ir gražiu įrodė, kad skautų daromi maži geri darbeliai gali sudrebinti pasaulį.
Vėliau mišių dalyviai buvo pakviesti į virš koplyčios esantį tikybos kabinetą išgerti skautiškos arbatos ir pasidalinti pyragaičiu, kurį skautams dovanojo buvusi tikybos mokytoja ateitininkė sendraugė ir labai gerbiamo skautų vado dr. Juliaus Šalkausko žmona mokytoja Ritonė Šalkauskienė. Čia visiems dalinantis pyragaičiais ir geriant skautišką arbatą toliau liejosi gražūs prisiminimai ir poezijos posmai, kurie dar syk privertė visus permąstyti kokia didelė yra skautiško mažo gero darbelio galia.
Lietuvos skautų sąjungos Akademinis skautų sąjūdis dėkoja visiems dalyvavusiems skautams ir juos mylintiems. O ypač dėkoja Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejui, kuris su džiaugsmu priima skautus po savo stogu.
Vasario 16 dieną būsiančius Vilniuje kviečiame 13 valandą užsukti į Šlapelių muziejų (Pilies g. 40) ir kartu su Lietuvos skautais dar kartą prisiminti legendinį Lietuvos riterį Praną Žižmarą.
…
…
…
…
…
…
…
…
Justas Arasimavičius
Stebuklą prisiminus
Žmonėms, kurie teigia, jog netiki stebuklais, visada galima pasiūlyti atsigręžti į Lietuvos istoriją. Juk čia stebuklų tiesiog apstu.
Vieną jų jau devyniasdešimt devintą kartą prisiminėme šiemet ¬ Vasario 16 dieną. Tai mūsų valstybingumo stebuklas! Juk kas galėjo patikėti, kad daugiau kaip po 120 metų priespaudos, niekinimo ir kankinimų bevardis Šiaurės Vakarų kraštas atgims Lietuvos valstybe! Būrelis inteligentų, svajotojų, idealistų, vadovaujami niekada nebūsiančio užmiršto dr. Jono Basanavičiaus, visam pasauliui pareiškė, kad 1918 metų vasario 16 dieną tautų žemėlapyje vėl atsiras vardas senos garbingos valstybės. Ir atsiras nepaisant kaimynų noro jį ištrinti iš valstybių istorijos puslapių.
Dr. Jonas Basanavičius po savęs paliko ne vieną stebuklą, todėl jo vardas, kaip ir mūsų garsiausio karaliaus Vytauto Didžiojo vardas, bus gyvas, kol bus gyvas nors vienas lietuvis. Stebuklinga net ir Tėvynės patriarcho mirtis: dr. J. Basanavičius, kaip ir jo žmona, mūsų ašarų pakalnę paliko vasario 16 dieną. Kokia simbolinė data! Ir net išeidamas šis iškilus valstybės veikėjas sugebėjo palikti paskutinį stebuklą – tai Vilniaus skautus ir savo globotinį, Tėvynės darbų tęsėją, legendinį Vilniaus skautų bei sportinio gyvenimo organizatorių, Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoją, vėliau ir Sibiro kankinį Praną Žižmarą.
Šių metų vasario 16 dieną, švęsdami Tėvynės 99-tąjį gimtadienį, visų Lietuvos skautų organizacijų skautai rinkosi į Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus kiemelį prisiminti amžinai jaunu palikusio savo legendinio vado Prano Žižmaro 110-tąsias gimimo metines.
Kaip į kiemelį sunkiai tilpusiems skautams priminė Lietuvos skautų sąjungos vyriausiasis skautininkas brolis Vydūnas Trapinskas, Lietuvos trispalvę turime kelti su tokia pat drąsa, tikėjimu ir pasididžiavimu, kokius turėjo Pranas Žižmaras, 1928 metais lenkų okupuotame Vilniuje keldamas lietuvių tautos vėliavą Gedimino pilies bokšte.
Ir vėliava kilo! Kartu kilo garbingų skautininkų rankų saliutas, brolių vyčių lazdos ir mažųjų skautukų pirštukai, atiduodami pagarbą Tautinei giesmei, Lietuvos trispalvei ir primindami amžiną skautų priesaiką – tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui. Su vėliava ir Tautos himno žodžiais Dievop kilo visų ten susirinkusiųjų širdys ir tegu jos niekada nenupuls žemėn.
Pakėlę Lietuvos trispalvę savo legendinio vado Prano Žižmaro ir visos Lietuvos garbei, skautai visus susirinkusiuosius pakvietė į Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus patalpas apžiūrėti jų gyvenimus ir tarnystę atspindinčią nuotraukų parodą bei paklausyti teatrologės ir garsiojo skautininko P. Žižmaro dukterėčios Gražinos Mareckaitės pasakojimo apie savo dėdę. Įdomi buvo gerbiamos G. Mareckaitės kalba! Net mažiausieji skautukai susikaupę klausėsi įspūdingų Prano Žižmaro žygių istorijos ir legendomis apipintos garsiosios 1938 metų dvikovos kardais dėl įžeistos Lietuvos garbės (tikriausiai paskutinės tokios Europos istorijoje!). Garsiojo skauto dukterėčia prisiminė ir savo dėdės kančios kelius baisiuose Vorkutos lageriuose, kurie ir nutraukė šio legenda tapusio lietuvio jaunystę (į tremtį legendinis Vilniaus skautų vadovas išvežtas su pirmąja trėmimų banga 1940 metais).
Gražinos Mareckaitės kalbą pagyręs Lietuvos skautų sąjungos Lietuvos Valdovų rūmų tunto vadas brolis Ričardas Simonaitis pakvietė visus neabejingus skautams susiburti ir bendromis jėgomis išleisti trečiajį šios autorės knygos „Debesų karžygys. Legenda apie Praną Žižmarą“ leidimą, o skautų širdžių ugnies sujaudinti tėveliai klausinėjo, kaip galėtų leisti savo vaikus į skautus – tegu ir jie bus ugdomi riteriškumo ir tarnavimo Tėvynei dvasia!
Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus darbuotojų pavaišinti arbata ir sausainiais, apžiūrėję skautiško gyvenimo akimirkų bei Antano Rimanto Šakalio skautiškosios tematikos pašto vokų parodą, dabarties riteriai skautai ir juos mylintieji išskubėjo toliau su tėvynainiais švęsti Lietuvos valstybės gimtadienio ir stengtis, kad Tėvynėje gyventi būtų geriau.
Lietuvos skautų sąjungos Akademinis skautų sąjūdis širdingai dėkoja Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejui ir jo direktorei Jolantai Paškevičienei už šiltą priėmimą po muziejaus stogu ir surengtą skautiško gyvenimo akimirkų parodą. Taip pat dėkojame visiems broliams ir sesėms skautams iš visų skautiškų organizacijų už vienybę, dalyvavimą ir parodai atneštas nuotraukas.
Vilniečius ir Vilniaus svečius kviečiame užsukti į Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejų (Pilies g. 40) apžiūrėti skautiško gyvenimo nuotraukų bei skautiškosios tematikos pašto vokų parodą, kuri veiks iki šių metų vasario 28 dienos.